Pastaruoju metu politikai itin daug kalba apie demografiją. Lietuva traukiasi, ir niekas nežino, kodėl. Ežerų, miškų ir medinės architektūros perlas – Šiaurės Rytų Lietuva yra tarp sparčiausiai gyventojų netenkančių regionų. Čia galima aiškiai matyti, kas sukelia žmonių skaičiaus mažėjimą.
2026 m. paskelbtame Lietuvos savivaldybių reitinge, vertinant demografinius rodiklius, visas penkias paskutines vietas užima Utenos apskrities savivaldybės. Ignalinos rajonas – 60-as, Utenos rajonas – 59-as, Anykščių rajonas – 58-as, Zarasų rajonas – 57-as, o Visagino savivaldybė – 56-oje vietoje.
Įdomu tai, kad nei pagal sveikatos, nei pagal ekonominius, nei pagal švietimo, infrastruktūros, būsto, saugumo, aplinkos ir tvarumo, kultūros ir sporto, nei netgi pagal socialinės apsaugos ir skurdo parametrus Utenos apskrities savivaldybės nepatenka į paskutinįjį dešimtuką.
Ieškant gyventojų skaičiaus mažėjimo priežasčių, akys užkliūva už akivaizdžios koreliacijos su užimtumu ir pajamomis. Pagal šiuos parametrus Ignalinos rajonas vėl yra paskutinėje vietoje, Zarasų rajonas – 59-as, Anykščių rajonas – 54-as, o Visaginas – 52-as. Į klausimą, ar jaučiasi besiverčiantys gerai arba labai gerai, Utenos apskrityje TAIP atsakė vos ketvirtadalis žmonių. Tai – mažiausias procentas visoje Lietuvoje.
Tokia koreliacija turėtų pasitarnauti visose Lietuvoje vykstančiose diskusijose apie gyventojų skaičiaus mažėjimą. Maža to, ji galėtų vėl iškelti klausimų apie probleminių teritorijų strategijos atgaivinimą regioninėje politikoje, kada valstybė kažkuriam laikui sutelkia savo dėmesį ir pastangas ten, kur gyvenimo sąlygos yra blogiausios.
Šiuo metu vykstančios derybos dėl būsimos 2028–2034 m. Europos Sąjungos finansinės perspektyvos yra puiki galimybė sukonstruoti specialią regiono transformacijos ir ekonominės plėtros programą IAE regionui.
Priminsiu, kad 2002 m. vasario 6 d. buvo priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Ignalinos atominės elektrinės regiono sudarymo, kuriame numatyta sudaryti šio regiono plėtros tarybą ir vykdyti specialias regiono plėtros programas. Nutarimas galioja, bet iniciatyva, deja, yra žlugusi, matyt neberandant jai prasmės nei nacionalinės, nei vietos valdžios institucijose.
Ir regionas toliau „puikuojasi“ paskutinėse vietose pagal demografiją, nepaisant jo grožio ir sveikos, kokybiškos gyvenimo aplinkos.
Lietuvoje pritilus ir kalboms apie Regionų ministeriją, ir apie regioninę politiką apskritai, kviečiu prezidentą, Seimą ir Vyriausybę atkreipti dėmesį į Utenos apskrities iššūkius ir išbandyti šiame regione bandomąją regiono plėtros programą. Duokite dirbti, uždirbti, ir žmonės patys sugrįš! O tada pasiteisinusį modelį bus galima pritaikyti ir kituose Lietuvos regionuose.